Grėstų nemalonumai
Skanaujama picerijose, užsisakoma į namus, kepama virtuvėse. Pica Lietuvoje jau tapo neatsiejama nuo šalies kulinarinės kultūros. „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė pastebi, kad lietuviai šiuo patiekalu mėgaujasi išties stebėtinu mastu.
„Virš 2,7 mln. šaldytos picos vienetų. Tokį kiekį šių gaminių mūsų parduotuvėse pirkėjai įsigijo vien per pastaruosius porą metų. Tačiau tuo stebėtis nereikėtų – taip paruoštą picą užtenka tik pasišildyti, todėl ji tampa greitu bei patogiu sprendimu neturintiems laiko ar noro gaminti namuose. Netgi pastebime, kad susidomėjimas šaldyta pica vis didėja. Lygindami šių ir pernai metų pardavimus, fiksuojame beveik penktadalio augimą“, – pažymi E. Dapkienė.
Kasdien didėjančią lietuvių meilę picai sako matantis ir G. L. Demarco. Tokia tendencija virtuvės šefą itin džiugina, kadangi šis patiekalas, pasak jo, pirmiausia, yra draugystės, bendruomeniškumo bei buvimo drauge simbolis. Todėl, pašnekovas pabrėžia, pica nėra tik maistas.
„Italijoje jos skanauti susirenka draugai, šeimos, artimieji. Ne veltui pica skirta dalintis, tai – kultūros bruožas. Dėl to ir pagrindinė jos kepimo taisyklė yra atsakomybė prieš svečius, kuriems patiekalą gamini. Turi stengtis dėl kitų, nes mes picas retai valgome vieni – susitinkame, švenčiame, puikiai leidžiame laiką. Todėl tai yra šventė. Tokia, kurią sugadinti baiminasi kiekvienas, nes gali sulaukti rimtų nemalonumų“, – šypsosi G. L. Demarco.
3 ingredientų taisyklė
Visgi picą sugadinti lengva. Apie tai kalbantis G. L. Demarco priduria – neretai patiekalui naudojami netinkami ingredientai, persistengiama su pagrindo paruošimu, perpildomas viršus.
„Picos esmė – tešla. Ji gaminama iš vandens, mielių, druskos ir miltų. Svarbiausia tik pastaruosius pasirinkti savo sudėtimi kuo turtingesnius. Tešla privalo būti ilgai brandinama. Taip ji bus lengviau virškinama, neapsunkins organizmo. Brandinimas vyksta apie 72 valandas, procesui naudojama mažiau mielių. Tešla dedama į uždarą indą, antraip – išlįs pro kraštus. Jos paruošimui nereiktų naudoti karšto vandens. Pilti tik šaltą, taip pat svarbu brandinimui užtikrinti vėsią, 7 laipsnių temperatūrą“, – pasakoja kulinarijos ekspertas.
Anot jo, turint tešlą, galima pradėti ruošti kitas picos sudedamąsias dalis. Tuomet, virtuvės šefo teigimu, ir prasideda didžioji kūrybinė bei kulinarinė laisvė.
„Padažui italai renkasi specifinius, „San Marzano“ rūšies pomidorus. Jie būna pailgi, lupti, savo sultyse. Tokių pomidorų jau galima nusipirkti ir parduotuvėse Lietuvoje. Šiam padažui sumaišomi kokybiški džiovinti raudonėliai, druska ir alyvuogių aliejus. Tuomet – eilė sūriui. Pica gardinama mocarela, jos rūšį galima išsirinkti pagal savo skonį. Pabaigoje dedami norimi pagardai, su kuriais reiktų nepersistengti. Jei mėsa – tai tik vienos rūšies: saliamis, vytintas kumpis, kita dešra. Jei daržovės – irgi tik kelios. Gaminant picą, galioja 3 papildomų ingredientų taisyklė. Naudojant jų daugiau, patiekalas gali tapti tikru nesusipratimu. Todėl pica ir yra geniali savo paprastumu – jei skonio nebesupranti, reiškia persistengei“, – pabrėžia virtuvės šefas.
Ananasai priverstų nusikeikti
Kaip ir visi italai, skeptišką nuomonę G. L. Demarco turi apie ananasus ir kečupą ant picos. Šiuo atveju virtuvės šefas dar griežtesnis – tokie pagardai, pasak pašnekovo, tik pakenkia picai ir jos skoniui.
„Jei pasakyčiau teisybę, būtų daug necenzūrinių žodžių. Kečupas ant picos, apskritai, atsirado kaip patiekalui naudojamo pomidorų padažo klaidingas vertimas. Pastaruoju papildomai gardinti galima ir nieko neįžeisite. Tačiau tam naudojamas pomidorų padažas, kuris lieka po gaminimo. O apie ananasus daug pasako ši iškalbinga istorija. Viena Italijos televizija sugalvojo pokštą. Neapolio gyventojai yra įpratę picas užsisakyti paprastai: paskambina ir prašo jų atvežti net nesirinkdami rūšies. Todėl buvo nuspręsta picas klientams pristatyti su ananasais. Viskas baigėsi tuo, kad teko įsikišti net policijai“, – juokiasi G. L. Demarco.
Todėl, pasak virtuvės šefo, tokių ingredientų niekas neras visoje Italijoje. Pašnekovas siūlo išbandyti picos receptą, kurį G. L. Demarco su bičiuliais sukūrė patys. Jis pažada – nestebs kiekvienas.
Specialioji Demarco pica: su kale kopūstais ir dešrelėmis
Reikės: 250 g geros kokybės kvietinių miltų, 10 g mielių, 150 ml šalto vandens, 2 valgomųjų šaukštų alyvuogių aliejaus, druskos, pipirų, cukraus ir raudonėlių, skardinės itališkų pomidorų savo sultyse, pusės kale kopūsto, stiklinės šviesaus alaus, česnakų, kaimiškų veršienos dešrelių.
Pirmiausia, ant stalviršio persijokite miltus. Tada įberkite druskos, viduryje padarykite duobutę. Į ją sutrupinkite mieles, užberkite cukraus ir įpilkite porą šaukštų vandens. Išmaišykite ingredientus duobutėje iki skystos košelės ir lengvai pabarstykite viršų miltais. Palikite tešlą pastovėti 5–7 minutes. Tuomet pilkite likusį vandenį ir maišykite tešlą. Vėliau pradėkite minkyti, įminkykite alyvuogių aliejų. Tęskite tol, kol tešla bus elastinga, vientisa, nelips prie rankų. Tada ją dėkite į miltais pabarstytą dubenį, uždenkite bei padėkite vėsiai, kad pakiltų bent dvigubai.
Laikas viršutiniam sluoksniui. Paruoškite česnaką, kopūstą, sudėkite į puodą, supilkite alų, suberkite druską ir pipirus, ištroškinkite. Tuomet sumaišykite pomidorus, raudonėlius, druską bei alyvuogių aliejų. Padažu ištepkite picos pagrindą, palikdami centimetrą nuo krašto, antraip pomidorai ims degti ir bus per daug rūgštūs. Tada dėkite mocarelą, laužytas veršienos dešreles, kopūstus ir picą pašaukite į orkaitę. Kepkite 180 laipsnių temperatūroje 15 – 20 minučių. Skanaus!
Komentuoti