Siuvimo pradžiamokslį Vida, dar būdama dešimties metų, praėjo pas savo močiutę Pauliną Levickienę. Ši buvo diplomuota siuvėja, dar 1928 metais baigusi Andriaus Grincevičiaus Paišymo, braižymo, kirpimo, siuvimo akademiją Kaune. Šis diplomas močiutei suteikė teisę steigti savo siuvyklą, ji siūdavo žmonėms įvairius drabužius: nuo suknelių iki paltų, prisimena Pocienė. Ne tik siūti, bet ir siuvinėti, nerti vašeliu bei įvairių rankdarbių išmokė močiutė. Todėl jau būdama dešimties metų, Vida vašeliu sau šalikėlių nusinerdavo, o draugių paprašyta, jų lėlėms ir suknelių ir sijonėlių pasiūdavo.
Rimtesnio siuvimo, būdama penkiolikos, Vida paslapčia mokėsi savarankiškai. Kai tik mamos nebūdavo namuose, ji sėsdavo prie siuvimo mašinos ir siūdavo. Medžiagos praktiniam siuvimo tobulinimui ji gudraudama ,,susiveikdavo“ patrumpindama langų užuolaidas namuose. „Mano ,,konspiracija“, aišku buvo išaiškinta, bet mama nesupyko, tik pasakė, jei vaikas nori siūti, ką jau padarysi,“ – prisimena savanorė – „mama Aldona Pocienė sudėtingu siuvimu neužsiėmė: pataisydavo rūbus, patalynės pasiūdavo savo šeimai,“– sakė Vida.
Tiesa, ir tikros siuvėjos duonos teko paragauti V. Pocienei. Ji kelis metus dirbo tuometinėje ,,Šatrijos“ siuvykloje Šilalėje. Ir šeimai šis sugebėjimas labai pravertė,trys dukros buvo aprengtos mamos siuviniais.
Savanorė turi ir daugiau pomėgių, tai: piešimas ir papuošalų kūrimas. „Piešiu, kas gimsta tuo metu galvoje, o iš papuošalų mylimiausias sagių darymas,“ – atvirauja ji.
Į savanorišką veiklą Pocienė įtraukė ir savo dukrą Gabiją. Ji padėjo mamai praėjusį pavasarį pasiūti veido kaukes rajono gyventojams. Taip perduodamos šeimos tradicijos iš kartos į kartą. Iš močiutės – anūkei, iš mamos – dukrai.
Komentuoti