Pasak „Kelių priežiūros“ generalinio direktoriaus dr. Audriaus Vaitkaus, dulkėjimas žvyrkeliuose – ne tik diskomfortas gyventojams, bet ir tiesioginis kelio konstrukcijos degradavimo požymis. „Visiems yra žinoma, kad kiekvienas pravažiuojantis automobilis sukelia smulkių dalelių sūkurį, o tai reiškia, kad nuo kelio paviršiaus tiesiogine prasme nuolat „išnešamas“ žvyras. Tai virsta ne tik dulkių debesimis, bet ir metų eigoje prarandama 50–100 m³ medžiagos iš 1 km ilgio kelio“, – sako dr. A. Vaitkus.
Žvyrkelių dulkėjimo mažinimo testavimui parinktos keturios skirtingos medžiagos: dviejų skirtingų gamintojų lignosulfonatai, gaminami iš medienos perdirbimo proceso likučių, tradicinis kalcio chlorido (druskos) tirpalas ir vadinamasis kambro vanduo – druskingas skystis, susidarantis gilesniuose uolienų sluoksniuose. Tokia medžiaga naftos gavyboje susidaro kaip antrinis produktas. Nors minėtų medžiagų cheminė sudėtis skiriasi, visų veikimo principas panašus – sudrėkintas paviršius išlieka stabilesnis, todėl pravažiuojančios transporto priemonės ne taip lengvai kelia dulkes, o danga ilgiau nepraranda struktūrinio vientisumo. Lignosulfonatai padengia paviršių ir suriša dulkes į didesnes daleles, o kalcio chloridas veikia higroskopiškai – sugeria drėgmę iš oro ir palaiko dangą drėgną, todėl dulkės neprilimpa prie transporto priemonių ratų ir nekyla į orą.
Svarbu paminėti, kad „Kelių priežiūros“ bandymuose dulkėjimo mažinimo tirpalai naudojami ne gryna forma. Visi mišiniai ruošiami tik pagal technines rekomendacijas ir galiojančius aplinkosaugos reikalavimus. Tokiu būdu gaunama koncentracija prilygsta natūraliam druskingumui. Lietuvos klimato sąlygomis ji greitai susimaišo su viršutiniu dirvožemio sluoksniu ir nesukelia neigiamo poveikio augmenijai ar gyvūnijai. Dėl šios priežasties panašios sudėties tirpalai plačiai taikomi įvairiose Europos šalyse miestų gatvėse, pramoninėse aikštelėse ar net žemės ūkyje.
Šiuo metu tirpalai išbandomi keliuose atrinktuose valstybinės reikšmės rajoninių kelių ruožuose Vilniaus rajone. Ruožai skiriasi eismo intensyvumu ir reljefo savybėmis, tad bus galima įvertinti efektą įvairiomis eksploatacinėmis sąlygomis. Bandymų metu pastebėta ir teigiama vietos gyventojų reakcija – dalis žmonių tiesiogiai išreiškė palaikymą, džiaugdamiesi sumažėjusiu dulkių kiekiu.
„Žvyrkelių laistymas dažnai vertinamas kaip trumpalaikė priemonė nuo dulkių. Kelių priežiūros praktika rodo, kad drėgmės palaikymas yra viena iš esminių konstrukcinės dangos ilgaamžiškumo sąlygų. Išsausėjusi danga praranda rišlumą, pradeda byrėti, todėl tenka dažniau greideriuoti ir papildomai vežti žvyro. Vertindami įvairius dulkėjimo mažinimo tirpalus, žiūrime ne tik į jų poveikį kelio dangai, bet ir į galimą ilgalaikį efektą priežiūros sąnaudoms. Sprendimai turi būti grindžiami ne įspūdžiu, o duomenimis – praktikoje turi būti taikoma tik tai, kas veikia Lietuvos klimato sąlygomis“, – sako dr. A. Vaitkus.
„Kelių priežiūros“ technologinių bandymų tikslas – pateikti objektyviais stebėjimais grįstas rekomendacijas bei kitų metų sezonui atsirinkti efektyviausią medžiagą Lietuvos sąlygomis. Pirminiais skaičiavimais atrinktų ruožų apdorojimas dulkėjimą mažinančiomis medžiagomis kainuotų nuo 2 000 iki 6 000 Eur vienam žvyrkelio kilometrui per metus, kai tuo tarpu tokio pačio ilgio pilna žvyrkelio rekonstrukcija įrengiant asfalto dangą gali kainuoti nuo 200 000 eurų. Pagal nustatytus kriterijus efektyviai naudojant dulkėjimo mažinimo priemones apgyvendintose teritorijose sumažėtų neigiamas poveikis aplinkai ir diskomfortas gyventojams iki tol, kol žvyrkelis bus išasfaltuotas.
Minėtų ruožų stebėsena tęsiama tol, kol tai leidžia oro sąlygos. Sukaupta informacija naudojama pirminiams rezultatams apibendrinti ir kuriant aiškesnį dulkėjimo mažinimo priemonių taikymo modelį.
Šiuo metu Lietuvos valstybinės reikšmės keliuose yra per 5000 km rajoninių kelių su žvyro danga, kurie reikalauja nuolatinės priežiūros.
Komentuoti